Kelionė į Bučą: Miško Klasės Sukūrimo Istorija

Atvykus į Buchą, po 17 valandų kelionės automobiliu, pirmas įspūdis buvo keistas – tarsi ramybė karo šešėlyje. Naktį, kai atvykome į nakvynės vietą, aplink buvo aklina tamsa – gatvės šviesos išjungtos, ir tai tik sustiprino suvokimą, kur esame. Tačiau rytas prasidėjo visai kitaip – su Ukrainos vėliavos dienos ceremonija, kuri sujungė mus visus į vieną bendrą pagarbos ir vilties akimirką. Bučą lankėme per Ukrainos vėliavos dieną.

Po ceremonijos ir kasdienės tylos minutės, tik dar stipriau prisiminiau, kodėl esu atvykusi ir koks mano šios kelionės tikslas. Su visais savanoriais, kuo skubiau perėjome prie tolesnių darbų – nuvykome į parką, kur mūsų laukė Miško klasės statybos - darbo daug, o laiko mažai. Čia įsitraukė tiek mūsų lietuvių savanorių komanda, tiek vietiniai gyventojai ir vaikai. Visi kartu kūrėme erdvę, kuri turėjo tapti ne tik mokymosi vieta, bet ir ramybės užuovėja vaikams.
Miško klasės idėja kilo bendruomeniniame „Co-Create New European Bauhaus“ projekte, kuriame svarbiausia – įtrauktis, tvarumas ir kūrybiškumas.

Miško klasės idėja paprasta, bet gili: natūralios medžiagos, molio tinko sienos, mediena ir šiltnamis – visa tai sukurta tam, kad vaikai jaustųsi saugūs, galėtų liesti gamtą, matyti žaliuojančius vaizdus pro langus ir mokytis praktiškai.
Per dvi dienas kartu pastatėme šiaudines sienas, pagrindinius konstrukcinius stulpus, o vėliau klasė bus apdailinta molio tinku – organišku ir draugišku vaikų sveikatai sprendimu.
Tai tapo tarsi maža, natūralia oaze, kurioje visi mes, sukdami varžtelį po varžtelio, sukūrėme kažką ypatingo.

Šalia statybų vyko kūrybinės veiklos – vaikai piešė atvirukus rėmėjams, rinko šakas vabzdžių nameliams, bendravo ir juokėsi. Taip gimė ne tik fizinė erdvė, bet ir emocinis ryšys tarp žmonių, kurio jokie pinigai nupirkti negali. Žmogiškas palaikymas ir buvimas kartu yra neįkainojamas.
Ši patirtis parodė, kad net ir maži veiksmai kartu gali tapti dideliu pokyčiu. Bučos gyventojai, su kuriais susitikome, parodė nepaprastą stiprybę ir ryžtą, kuri įkvėpia kurti toliau ir nepasiduoti kasdienybei, bei naudoti savo žinias didesniems tikslams, kurie kuria ne tik gražius, bet sielą ir kūną gydančius interjerus.

Miško klasė, tikiu, taps jiems ne tik mokymosi, bet ir vilties simboliu, o mums visiems – priminimu, kad kartu galime padaryti daug daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.