Lina Stasaitytė: VDA Magistrantūra ir Interjero Dizainas

Pastaraisiais metais vis dažniau pagalvodavau – o kas toliau? Kai projektų daug, veiklos nestinga, bet viduje vis tiek kažkas tyliai kviečia – giliau. Ne plačiau, ne daugiau, bet giliau. Giliau į tai, kodėl kuriu, kas man iš tiesų rūpi, ir kaip mano darbas veikia žmones, jų kasdienybę ir savijautą.

Šiandien galiu pasidalyti džiaugsmu – nuo rudens pradedu Erdvės dizaino magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tai sprendimas, kuris gimė iš noro sustoti, įsigilinti, ir kurti prasmingai – ne tik gražiai. Iš noro suprasti žmogų erdvėje dar jautriau ir kurti taip, kad dizainas prisidėtų prie emocinės gerovės, orumo, saugumo.

Kodėl dabar?

Per pastaruosius kelerius metus sukaupiau daug patirties dirbdama su įvairaus mastelio interjerais – nuo šeimų būstų iki viešųjų švietimo ar savivaldybės erdvių. Dirbau tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, stebėjau, kaip žmonės gyvena, kaip prisitaiko prie erdvės arba kaip ji juos varžo. Ir vis labiau ėmiau jausti, kad man svarbu ne tik tai, kaip viskas atrodo, bet ir kaip erdvė žmogui padeda jaustis – emociškai, fiziškai, net dvasiškai.

Nors myliu savo darbą, pradėjau ilgėtis vietos, kur galėčiau sustoti, pabūti su savo mintimis ir klausimais. Kur būtų laiko ne tik daryti, bet ir mąstyti, klausti, ieškoti. Kur galėčiau augti ne per greitį ar rezultatų kiekį, bet per turinį, gylį ir tvirtą vidinį pagrindą.

Magistras – man tai ne formali pakopa ar diplomas. Tai – sąmoningas sprendimas kurti kokybiškiau, atsakingiau, giliau.

Tema, kuri nepaleidžia

Mano artimiausia profesinė tema – žmogui jautrus, sensorinis, emocinis dizainas. Tai neatsitiktinai tapo ir mano bakalauro baigiamojo darbo ašimi – projektavau „Power House“: saugią, laikiną gyvenamąją vietą moterims ir vaikams, patyrusiems smurtą. Šiame projekte analizavau, kaip erdvė gali padėti atsitiesti, kaip ji gali padovanoti orumo, ramybės, pasitikėjimo jausmą.

Tuo pačiu metu dirbau kartu su Holmes Miller komanda Jungtinėje Karalystėje prie labai jautraus projekto – HMP & YOI Stirling, moterų kalėjimo, kuriame siekta sukurti orią, humanišką aplinką. Džiaugiuosi, kad šis projektas buvo įvertintas – pelnė RIAS apdovanojimą 2025 m. Bet dar labiau džiaugiuosi, kad turėjau galimybę prie jo prisidėti, įnešti savo požiūrį ir žinias, susijusias su sensoriniu komfortu, biophilija, emocine sauga.

Tokie projektai man parodė – dizainas gali būti labai jautrus, labai gyvas, labai svarbus. Jis gali keisti ne tik erdves, bet ir žmonių patirtį jose. Tai mane stipriai įkvėpė ir tapo pagrindine motyvacija gilinti šias temas akademiškai.

Ką tikiuosi atrasti

Erdvės dizaino magistras man – galimybė:

• gilintis į aplinkos psichologiją, biophilinį dizainą, sensorinius patyrimus;

• kurti projektus, paremtus ne tik estetika, bet ir socialiniu atsakingumu;

• atrasti naujų būdų, kaip interjeras gali būti palaikantis, švelnus, gydantis;

• jungti praktiką su tyrimais, teorija, asmeniniu požiūriu;

• sutikti bendraminčių, su kuriais būtų galima diskutuoti ne tik apie spalvą ar baldą, bet ir apie žmogų, jo patirtis, emocijas, saugumą.

Tikiuosi, kad šios studijos ne tik papildys mano profesinį lauką, bet ir padės man dalintis žiniomis su kitais – tiek per projektus, tiek per edukacines veiklas, dirbtuves ar tekstus.

Kodėl Vilniaus dailės akademija?

VDA pasirinkau todėl, kad tai viena iš nedaugelio vietų Lietuvoje, kur dizainas suvokiamas plačiai. Kur nėra vienos teisingos krypties, kur leidžiama ieškoti, eksperimentuoti, klysti ir atrasti. Man svarbu, kad tai yra kūrybinė, intelektuali erdvė, kurioje galiu jungti ne tik estetiką, bet ir tyrimą, refleksiją, filosofiją, socialinį kontekstą.

Studijų programa man atrodo labai lanksti – čia galiu kurti projektus, kurie atliepia mano asmenines vertybes, temos gylį ir profesinius siekius. Neužsidarant tik interjero rėmuose, bet žvelgiant plačiau – į erdves, kur gyvena žmogus, kur jam reikia jaustis saugiai, oriai, gerai.

O ką toliau?

Tikiu, kad ši studijų kelionė man padės dar tiksliau suformuluoti, ką noriu kurti ir kam. Esu pasiruošusi gilinti ne tik projektavimo įgūdžius, bet ir tyrinėti metodikas, rašyti, galbūt ateityje vesti paskaitas ar mokymus kitiems. Noriu, kad mano darbas būtų ne tik gražus, bet ir naudingas, palaikantis, turintis tikrą prasmę.

Tai kelionė į dizainą, kuris nėra garsus, bet svarbus. Kuris ne demonstruoja, bet kviečia. Kuris nėra apie tendencijas, bet apie žmones. Ir jei bent viena mano sukurta erdvė kam nors taps vieta, kur norisi pabūti, atsikvėpti, jaustis saugiai – žinosiu, kad ėjau teisingu keliu.